Vaikų anestezija ir intensyvi terapija širdies chirurgijoje

Santariškėse, Vilniaus Universiteto ligoninėje, yra vienintelis Lietuvoje skyrius, kur operuojami įgimtomis širdies ydomis sergantys vaikai. Gydome visus vaikus: nuo pirmos paros naujagimių iki septyniolikmečių paauglių.

Gydome – tai reiškia, kad intensyvios terapijos gydytojų ir anesteziologų dėmesys pirmiausia yra nukreiptas į vaiko gyvybę, jo organizmo gyvybiškai svarbiausias funkcijas, ypač kraujotakos būklę, o anestezija tėra to gydymo sudėtinė dalis.

 

Ar vaikas sąmoningas, ar narkozėje, jis operacinėje, procedūrų kabinete ar reanimacijos palatoje, jį gydantis anesteziologas pasiruošęs koreguoti gyvybiškai svarbiausių funkcijų nukrypimus. Taigi, savo įvadą į anesteziją pradedu nuo to, kad anesteziologas yra paciento draugas, jo darbas nėra dozuoti kažkokią žalingą organizmui medžiagą, o padėti vaikui išgyventi sunkų jo gyvenimo laikotarpį. Kartais mūsų bendravimas su pacientu ir jo tėvais apsiriboja viena-dviem valandomis,o būna, kad kartu praleidžiame vieno-dviejų mėnesių trukmės vilties ir nevilties laikotarpį ir ne vieną tokį. Tuomet labiausiai ir prireikia tikro žmoniškumo: supratimo, pagarbos, savitvardos, atvirumo, pasitikėjimo ir tikėjimo. Abiems pusėms.


Gydome vaikus būdami komandoje: kardiologas, chirurgas, anesteziologas prieš operaciją, operacijos metu ir po jos dirba ne vienodą, bet bendrą darbą, kartu sprendžia sudėtingesnius klausimus. Labai daug lemia slaugytojų darbas. Su visais šiais medikais tėvams yra visos galimybės pasikalbėti ir pasitarti betarpiškai, neieškant pažinčių ir nedalinant dovanų.

Vaikams atliekant įvairias procedūras ir operacijas, dažniausiai taikoma bendroji anestezija, t.y. narkozė. Narkozės būdai yra įvairūs. Juos gydytojas parenka pagal paciento amžių, širdies ydos pobūdį, numatomą procedūrą ar operaciją. Ji gali būti labai negili ir trumpalaikė, leidžiant vaikui pačiam kvėpuoti. Taip dažniausiai darome atliekant kompiuterinės tomografijos tyrimus.
Narkozė gali labai skirtis atliekant tokią pačią procedūrą skirtingo amžiaus pacientams, pvz. magnetinio rezonanso tyrimui kūdikį mes paruošiame reanimacijos palatoje, jį intubuojame ir taikydami dirbtinę plaučių ventiliaciją bei stebėdami svarbiausius rodiklius, pervežame į tyrimų kabinetą. Pats tyrimas trunka 1-1,5 valandos, po to – vėl kelionė į reanimacijos palatą išbudimui. Tuo tarpu 10-12 metų vaikui tokį tyrimą galima atlikti visai be narkozės ir anesteziologo priežiūros.


Ne visada anestezija operacijos metu būna sudėtingesnė nei diagnostinės ar gydomosios procedūros atveju. Ne visada sudėtinga, daugiakomponentė anestezija yra mažiau saugi už paprastesnę ir trumpesnę. Bet visas anestezijas atliekame labai atsakingai. Kita vertus, šiuolaikinės narkozės medžiagos, gyvybės palaikymo ir stebėjimo aparatūra leidžia mums maksimaliai saugiai tęsti anesteziją ne tik keletą valandų, bet ir parų ar savaičių. Beje, savo turima aparatūra nė kiek nenusileidžiame išsivysčiusių pasaulio šalių klinikoms.

Gydytojas-anesteziologas prieš narkozę numato, kaip jis ruošiasi ją atlikti ir tą planą papasakoja tėvams ar vyresnio amžiaus pacientui. Tačiau aplinkybės kartais koreguoja mūsų planus, tada narkozės būdas gali būti keičiamas.

Jau minėjau, kad anesteziologui labai svarbu kvalifikuotai užmigdyti ir nuskausminti pacientą, bet tai tik vienas jo užduoties elementas. Mes pirmiausia esame tam, kad pacientas kuo saugiau ir lengviau pergyventų kritinį jo gyvenimo periodą – širdies operaciją. Todėl pasitaiko, kad mes atidedame operaciją, jei mūsų nuomone vaikas nepilnai ištirtas ar nevisai pasveikęs po kitos ligos. Kartais atidėti tenka dėl to, kad reanimacijos skyriuje trūksta vietų ar turime skubiai teikti pagalbą naktį atvežtam naujagimiui. Imdamiesi anestezijos, mes turime būti tikri, kad visose grandyse yra būtinos priemonės, vaistai ir žmonės.

Kiek truks? – vienas dažniausių klausimų prieš operaciją.
Paprastas atsakymas toks: 3-5 valandos, t.y. pirminis anesteziologinis paruošimas – valanda, pati operacija vidutiniškai 2-4 valandos, pervežimas į reanimacijos skyrių – pusvalandis.

Sudėtingesnis, bet teisingesnis atsakymas – sunku numatyti, nes trukmė kiekvienu konkrečiu atveju labai skiriasi (pasitaiko, kad po operacijos dėl nestabilios būklės iš operacinės į reanimaciją pervežti imamės tik po kelių valandų).

Aš manau, kad teisingiausia medikams, o ypač tėvams, nusiteikti ne sprintui, o ilgesnei distancijai. Juk svarbiausia, kad vaikas pasvektų, o ne kad viskas užtruktų kuo trumpiau. Operacija gali tęstis 5-6 valandas, bet, tarkime, ydą chirurgams pavyko gerai koreguoti, nėra didesnio kraujavimo, kraujotakai stabilizuoti nereikia didelių vaistų dozių – tuomet pooperacinis periodas bus trumpas ir jau kitą rytą vaiko būklė didesnio nerimo nekels. Ir atvirkščiai, operacija trumpa ir gana nesudėtinga, bet nebuvo įmanoma gerai ištaisyti širdies ydos, tada vaiko būklė po operacijos gali likti kritiškai sunki ištisas paras ar savaites. Žinoma, faktą, kad operacija baigėsi visada lydi palengvėjimo atodūsis, bet tai ne kelio pabaiga, o tik pirmas, labai svarbus žingsnis. Chirurgas pasako, kaip jam pavyko koreguoti ydą, ar nebuvo komplikacijų.


Anesteziologo požiūriu, pirmos pooperacinio periodo valandos nedaug skiriasi nuo to, kas vyko operacinėje: tęsiama migdančių ir nuskausminančių vaistų infuzija, dirbtinė plaučių ventiliacija, koreguojama širdies veikla, kraujo sudėtis. Šis antras žingsnis – tai pirmos 4-12 pooperacinių valandų, kai mums tampa dar aiškiau, kaip vaikas sveiks.  O toliau – labai individualu. Dažnai jau pirmą vakarą būklė stabilizuojasi, pacientui leidžiama išbusti, atjungiamas kvėpavimo aparatas, o kitą rytą jį perkeliame į paprastą palatą. Rečiau, bet irgi dažnai kraujotaka pagerėja tik po 1-3 parų ir tik tada galime leisti vaikui išbusti ir kvėpuoti savarankiškai.

Gydymui reanimacijoje užsitęsus iki savaitės ar daugiau, kai vaiko būklė vien1 dieną geresnė, o kitą vėl pablogėja, kai jau išblunka iš atminties ir operacijos trukmė, ir kurią dieną ji vyko, svarbiausiu tampa tikėjimas, kad viskas baigsis gerai. Pozityvi ir tvirta tėvų laikysena ir medikams padeda įveikti kritines situacijas.   Reanimacijos skyriuje vaiką aplankyti galima 2 kartus per dieną. Lankymo metu budintis gydytojas ir slaugytoja papasakos, kaip sekėsi gydyti, kaip viskas atrodo dabar ir ką numatome daryti toliau, kokie slaugos, maitinimo ypatumai, gal ko reikia. Mes stengiamės kalbėti atvirai, bet gana apibendrintai. Sunku ar net neįmanoma atsakyti į atrodytų paprastą klausimą: “koks turi būti normalus mano vaiko kraujospūdis?” Kritinių būklių medicinoje galėtume kalbėti apie tam tikras kraujospūdžio ribas, kurios būtų priimtinos tam tikram laiko tarpui, skiriant vienokias ar kitokias vaistų kombinacijų dozes. Tokių kalbų mes vengiame, todėl nepykite, jei į jums atrodytų nesudėtingą klausimą budintis gydytojas neturės tiesaus atsakymo.
Kartais, ir tai yra žmogiška, kyla bendravimo sunkumų. Labai retai pasitaiko, kad tokie nesutarimai ar net konfliktai neišnyktų po pokalbio su anesteziologinio ar chirurginio skyrių vedėjais. Mus juk vienija bendras tikslas – padaryti viską kas žmonių valioje, kad vaikas išgytų. Mes – vaikas, tėvai ir medikai esame vienoje barikadų pusėje. Kitoje – liga.  

Kęstutis Versockas  
Vaikų anesteziologijos ir reanimacijos skyriaus vedėjas

Rekvizitai

Labdaros ir paramos fondas “Mažoji širdelė”
Banko sąskaitos Nr.: AB Swedbank,
LT15 7300 0101 2111 7963
Įmonės kodas: 302484122
Adresas: Krivių g. 48-16, LT-01209 Vilnius
El. paštas: info@mazojisirdele.lt

Bendradarbiaujame su

Paramos mažylio širdžiai fondas

Mes "Facebook'e"

© 2016 Mažoji širdelė. Visos teisės saugomos. Sprendimas: ITgidas.lt